Plečiantis Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro tarptautiniam bendradarbiavimui, atsiveria vis daugiau galimybių susipažinti su panašiomis Europos organizacijomis, mokytis iš užsienio kolegų, užmegzti ryšius su regos negalios srityje dirbančiais mokslininkais ir specialistais. Prie šių galimybių ypač prisidėjo 2023 metais centrui suteikta Erasmus+ akreditacija (Nr. 2023-1-LT01-KA120-SCH-000190720). Dalyvaudami tarptautinėse stažuotėse, lankydamiesi užsienio ugdymo įstaigose, organizuodami mokinių mobilumus, susipažįstame su kitų šalių patirtimi, naujausiais moksliniais tyrimais ir ugdymo metodais. Užmegzti ryšiai leidžia tęsti bendradarbiavimą ir pasibaigus vizitams – konsultuotis, dalytis patirtimi ir kartu ieškoti naujų sprendimų.
Norime, kad ši patirtis ir žinios būtų naudingos ne tik mūsų centro bendruomenei, bet ir visos Lietuvos švietimo specialistams, dirbantiems su regos sutrikimų turinčiais mokiniais. Būtent taip gimė mintis į Vilnių pakviesti užsienio mokslininkus ir praktikus, su kuriais susipažinome tarptautinio bendradarbiavimo metu, ir surengti konferenciją, skirtą šiuo metu ypač aktualioms emocinės gerovės, savęs priėmimo, psichologinio saugumo ir socialinės įtraukties temoms.
Lapkričio 4 dieną Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre įvyko tarptautinė konferencija „Sutrikusios regos vaikas: įtrauktis, saugumas ir emocinė gerovė“, subūrusi apie 100 švietimo specialistų iš Lietuvos ir Latvijos. Savo mokslinėmis įžvalgomis ir praktine patirtimi dalijosi lektoriai iš Rumunijos, Italijos, Nyderlandų, Vengrijos, Latvijos ir Lietuvos.
Emocinė gerovė, psichologinis saugumas, asmens savarankiškumas ir visavertis dalyvavimas visuomenės gyvenime šiandien yra vienos svarbiausių Europos švietimo ir socialinės politikos temų. Vis daugiau kalbama apie tai, kad kokybiškas ugdymas negali būti vertinamas vien pagal akademinius pasiekimus. Ne mažiau svarbu, kaip mokinys jaučiasi mokykloje, ar jis priimamas bendruomenėje, ar turi draugų, pasitiki savimi, geba priimti sprendimus ir jaučiasi galintis kurti savo ateitį.
Regos negalią turintiems mokiniams šie klausimai ypač svarbūs. Net ir užtikrinus tinkamas mokymosi priemones, pritaikius aplinką ar suteikus specialistų pagalbą, mokinys gali jaustis vienišas, nesaugus ar nepakankamai savarankiškas. Todėl kalbėdami apie įtraukųjį ugdymą turime matyti ne tik mokinio ugdymosi poreikius, bet ir patį žmogų – jo jausmus, santykius su aplinkiniais, norus ir galimybes.
Konferencijoje į šiuos klausimus buvo pažvelgta iš skirtingų perspektyvų – mokslinės, psichologinės, pedagoginės ir kasdienės praktikos.
Profesorė Andrea Hathazi iš Babešo-Bolyajaus universiteto Rumunijoje kalbėjo apie regos negalią ir asmens tapatybės formavimąsi. Jos pranešime „Regėjimo sutrikimas ir tapatybė: savęs apsisprendimo ir įtraukties keliai“ daug dėmesio skirta tam, kaip regos negalią turintis mokinys suvokia save, kaip jo savivertę veikia aplinkinių požiūris ir kokią reikšmę turi galimybė pačiam priimti sprendimus. Profesorė atkreipė dėmesį, kad ugdymo procese dažnai daugiausia dėmesio skiriame mokymosi sunkumams, pagalbos priemonėms ir rezultatams, tačiau kartais pamirštame asmenybės raidą, savęs suvokimą ir teisę pačiam spręsti, kuo nori būti. Juk regos negalia yra tik viena žmogaus gyvenimo dalis, o ne visa jo tapatybė.
Profesorė Tiziana Battistin iš Feraros universiteto ir Roberto Hollmano fondo Italijoje pristatė mokinių emocinės gerovės svarbą bei šeimos ir ugdymo įstaigos vaidmenį ją stiprinant. Savo pranešime ji aptarė, kaip kurti saugią, mokiniui palankią mokymosi aplinką, kurioje svarbūs ne tik pedagoginiai metodai, bet ir pasitikėjimu grįsti santykiai, emocinis palaikymas bei šeimos dalyvavimas. Profesorė pabrėžė, kad emocinė gerovė nėra vien gera nuotaika ar laimės jausmas. Tai ir gebėjimas priimti save, įveikti kasdienius sunkumus, kurti santykius ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu. Ankstyvosios vaikystės patirtys ir artimųjų palaikymas turi didelę reikšmę tolesnei žmogaus raidai ir gyvenimo kokybei.
Neuropsichologas ir elgesio mokslų tyrėjas dr. Sander Zuidhoek iš Nyderlandų organizacijos „Royal Dutch Visio“ supažindino konferencijos dalyvius su žievinio regos sutrikimo (ŽRS) ypatumais. Savo pranešime „Matyti smegenimis“ jis aiškino, kodėl regėjimas priklauso ne tik nuo akių, bet ir nuo to, kaip smegenys apdoroja gaunamą vaizdinę informaciją. Mokinys gali turėti pakankamai gerą regėjimo aštrumą, tačiau sunkiai orientuotis aplinkoje, neatpažinti žmonių, nesuprasti sudėtingų vaizdų ar greitai pavargti vizualiai intensyvioje aplinkoje. Šie sunkumai kartais klaidingai suprantami kaip neatidumas, mokymosi ar elgesio problemos. Lektorius pristatė Nyderlanduose taikomus funkcinio regėjimo vertinimo principus ir pabrėžė, kaip svarbu suprasti, ką konkretaus mokinio regos sutrikimas reiškia jo kasdieniame gyvenime.
Budapešto aklųjų mokyklos direktorė, Eszterházy Károly katalikiškojo universiteto doktorantė Ágnes Somorjai iš Vengrijos pasiūlė į įtrauktį pažvelgti kiek kitaip – iš paties regos negalią turinčio mokinio pozicijos. Jos pranešimas „Įtrauktis iš vidaus į išorę“ kvietė susimąstyti, ar vien mokinio buvimas bendrojo ugdymo klasėje jau reiškia tikrą įtrauktį. Galime turėti pritaikytą aplinką, tinkamas technologijas ir pasirengusius mokytojus, tačiau ar mokinys jaučiasi bendruomenės dalimi? Ar jis turi galimybę rinktis, veikti savarankiškai, užmegzti draugystes? Lektorė pabrėžė, kad tikroji įtrauktis prasideda tada, kai pats mokinys tampa aktyviu savo gyvenimo dalyviu, o ne vien pagalbos gavėju.
Ligita Geida, Rygos Strazdumuižos vidurinės mokyklos ugdymo centro direktorė iš Latvijos, pristatė individualių rekomendacijų svarbą regos sutrikimų turinčių mokinių ugdymui bendrojo ugdymo mokyklose. Remdamasi ilgamete tiflopedagoginio darbo ir konsultavimo patirtimi, ji kalbėjo apie funkcinio regėjimo vertinimą ir būtinybę rekomendacijas rengti atsižvelgiant į kiekvieno mokinio galimybes bei kasdienius poreikius. Svarbu suprasti ne tik tai, kiek mokinys mato, bet ir kaip jis naudojasi regėjimu mokydamasis, bendraudamas, orientuodamasis aplinkoje ir atlikdamas kasdienes veiklas.
Vytauto Didžiojo universiteto lektorė, Klaipėdos regos ugdymo centro tiflopedagogė ekspertė Viktorija Paimbrekytė-Jonauskienė savo pranešime nagrinėjo psichologinio saugumo ir bendradarbiavimo svarbą ugdymo procese. Ji atkreipė dėmesį į situacijas, kai regos sutrikimas gali tapti socialinės atskirties rizika, bei į pedagogų, šeimos ir kitų specialistų bendradarbiavimo reikšmę, siekiant užtikrinti mokiniui saugią ir palaikančią ugdymosi aplinką.
Po pranešimų konferencijos dalyviai tęsė darbą diskusijų grupėse. Buvo aptariama, kaip atpažinti žievinį regos sutrikimą (ŽRS), kuo jis skiriasi nuo kitų regos sutrikimų, kokius vertinimo ir ugdymo metodus taikyti dirbant su šį sutrikimą turinčiais mokiniais. Taip pat diskutuota apie mokyklos ir šeimos bendradarbiavimą, regos negalią turinčių mokinių kasdienius sunkumus, užimtumą bei pedagogų patiriamus iššūkius. Šios diskusijos suteikė galimybę išgirsti užsienio kolegų patirtį, pasidalyti savo darbo situacijomis, aptarti kylančias problemas ir ieškoti galimų sprendimų.
Konferencijos pabaigoje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro direktorė Nerija Moskalionienė apibendrino diskusijų grupėse išsakytas įžvalgas, aptartas problemas ir pasiūlymus. Ji atkreipė dėmesį į specialistų bendradarbiavimo, dalijimosi patirtimi ir nuolatinio profesinio tobulėjimo svarbą, siekiant geriau atliepti individualius regos negalią turinčių mokinių poreikius ir užtikrinti jų emocinę gerovę bei visavertį dalyvavimą ugdymo procese.
Konferencijoje ne kartą grįžome prie minties, kad svarbu mokėti pažvelgti į mokinį ne vien per jo negalią ar ugdymosi sunkumus. Mokiniui reikia tinkamai pritaikytų vadovėlių, technologijų ir specialistų pagalbos, tačiau jam taip pat reikia draugystės, supratimo, galimybės klysti, išbandyti save, priimti sprendimus ir būti išgirstam. Kartais, siekdami mokinį apsaugoti ir jam padėti, suaugusieji patys nepastebi, kaip apriboja jo savarankiškumą.
Konferencijoje pristatyti tyrimai ir skirtingų šalių specialistų patirtis rodo, kiek daug dėmesio ugdymo procese turime skirti mokinių emocinei gerovei, savarankiškumui ir tarpusavio santykiams. Tikimės, kad aptartos temos paskatins Lietuvos švietimo specialistus ieškoti naujų sprendimų ir įgytas žinias pritaikyti kasdieniame darbe su regos negalią turinčiais mokiniais.
