Vilnius kartais atrodo pažįstamas iki kiekvieno kampo, bet užtenka sustoti ir žvilgtelėti atidžiau – ir pasirodo, kiek daug jame nematoma.
Pristatome pilotinį projektą „Kaip matau ir suprantu mūsų (miesto) kultūros paveldą“, kurį įgyvendino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokiniai kartu su istorijos mokytoja Onute, šokių mokytoju Artur ir I–IV gimnazijos klasių jaunimu, kviečia žiūrėti neįprastai: ne akimis, o vidine šviesa.
Ši paroda – tai kelionė po miesto skulptūras, kurias dažnai praeiname nė nesusimąstydami. Mokiniai jas „medžiojo“ tarsi paslėptus lobius: žibintininką, gydytoją, sargybinį. Jei „Žibintininko“ (1986, skulptorius Vytautas Nalivaika) ir „Miesto vartų sargybinis“ (1973, Stanislovas Kuzma) skulptūros – simbolinės, tai paminklas gydytojui (2014, skulptorius Romualdas Kvintas) įkūnija žymų žmogų: Cemachą Šabadą (Tsemakh / Zemach Shabad, 1864-1935), žydų kilmės gydytoją, medicinos teoretiką, visuomenės veikėją, politiką ir daktarą.
Kiekviena iš jų virto atradimu. „Žibintininkas“ pasirodė kaip raktas iš tamsos į šviesą, „Daktaras“ – ne tik profesijos žinovas, bet ir žmogus, gebantis gydyti ne vien kūną, o ir dvasią. Sargybinis priminė apie pareigą saugoti, apie tylų budėjimą, kuris leidžia pasauliui išlikti.
Kūrybinis procesas jungė pojūčius ir medžiagas: fotografiją, piešimą, iškilios skulptūros formavimą, tekstų spausdinimą brailio raštu. Čia menas tampa patyrimu, o patyrimas – žinojimu.
Paroda gimė kaip nežinomų skulptūrų medžioklė, bet išaugo į gilesnį klausimą: ką reiškia matyti? Galbūt tik tada, kai liečiame, klausomės, kuriame, kai ieškome žodžių ten, kur jų trūksta, pradedame regėti iš tiesų.
Kviečiame pasižiūrėti projekto parodą „Kaip matau ir suprantu mūsų miesto kultūros paveldą“ čia: Paroda „Kaip matau ir suprantu mūsų miesto kultūros paveldą“ ir užėjus į istorijos kabinetą.
O. Aronaitienė
