Spalio 11 dieną mokiniai, liekantys savaitgaliais LASUC, kartu su mokiniais iš Vilniaus r. Nemėžio šv. R. Kalinausko gimnazijos ir juos lydintys mokytojai aplankė Krakių miestelio (Kėdainių raj.) bendruomenės svetainę. Ši išvyka yra projekto ,,Tautinių mažumų kulinarinis paveldas Lietuvoje“, finansuojamo Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dalis.
Parengta edukacinė programa pakvietė mus susipažinti su žydų istorija ir išlikusiu paveldu Krakėse, šios tautos papročiais, paragauti žydų virtuvės valgių. Krakių bendruomenės edukatorės svetingai pakvietė mus prie šventiškai papuošto stalo, kur laukė varškės spurgos su džiovintų obuolių kompotu. Mes atvykome šeštadienį, o žydams tai yra šventa diena, dar vadinama „Šabatu“... Šabatas – šventinė poilsio diena, prasidedanti penktadienio vakarą saulei nusileidus iki šeštadienio vakaro. Ši diena žydų ortodoksų šeimose yra skiriama poilsiui ir dvasiniam atsinaujinimui. Tai laikas, kai žydai atsipalaiduoja nuo kasdieninių darbų ir skiria laiką šeimai bei maldai. Yra 39 darbai, kurie draudžiami šią dieną: negalima rankosna imti nei peilio, parkerio, a nei pinigo... Skaityti knygas galima, bet nei telefono, nei televizijos žiūrėti šiukštu...
Šabato dieną ant šventinio stalo tiekiami tradiciniai patiekalai, atspindintys žydų kulinarinę kultūrą. Vienas iš pagrindinių patiekalų, tai mielinis pintas duonos kepalas, vadinamas „chala“ (arba „challah“). Besiklausydami edukatorės Daivos, galėjome patys pasigaminti savo chalą: kiekvienas iš mūsų gavo iškildintos tešlos paruoštinuką ir ėmėsi ją formuoti. Mielinės tešlos rutulį padalinome į dvi lygias dalis ir iš kiekvienos bandėme suformuoti kuo ilgesnes juosteles. Gautas dvi tešlos juosteles supynėme į kasą ir gavome pynę. Taip supintas mūsų duoneles sudėjome į paruoštas kepimo skardas ir jos iškeliavo kepti.
Kol mūsų šabato duonelė kepė, mes toliau klausėmės pasakojimo apie žydų tradicijas, papročius ir kasdienį gyvenimą.
Kaip ir tikrą šabato dieną ant mūsų šventinio stalo buvo uždegtos dvi žvakės, kurios simbolizuoja namų ramybę ir šilumą. Šabo žvakių uždegimas paprastai patikimas moteriai, šeimos motinai. Prieš valgį visi susirinkę prie stalo atlieka ritualinį rankų plovimą. Tam naudojamas labai patogus dvirankis puodelis iš metalo – „natla“. Natlos dvi rankenėlės užtikrina patogų rankų apsiplovimą ir sklandų jo perdavimą kitiems žmonėms.
Nemažai sužinojome apie ortodoksalų žydų vaikų auklėjimą. Mokyklą, kurioje galioja griežtos elgesio, aprangos ir bendravimo taisyklės, vaikas pradeda lankyti nuo ketverių metukų. Berniukai iš karto ima auginti peisus. (Peisai - tai ilgos plaukų sruogos šalia ausų, dengiančios smilkinius). Peisai žydų berniukams – ne tik simbolis, bet ir praktinis elementas, skatinantis laikytis tikėjimo ir tradicijų. Berniukai, sulaukę 13 m., o mergaitės – 12 m., švenčia religinės pilnametystės šventę. Tokio amžiaus vaikai pripažįstami pilnateisiais bendruomenės nariais ir gali atsakyti už savo veiksmus ir sprendimus.
Žydų vyrai nešioja tradicines, religines kepuraites, vadinamas „kipomis“. Kipa būna apvalios, kiek išgaubtos formos, kad galėtų patogiai priglusti prie galvos. Jos dėvėjimas simbolizuoja nuolankumą ir pagarbą Dievui. Ant kipos žydų vyrai užsideda tradicinę skrybėlę, kuri vadinama „dašeku“. Dašekas dažnai dėvimas norint parodyti savo šeiminį statusą, tai vedusių žydų vyrų atributas.
Ištekėjusios žydų moterys savo plaukus turi slėpti specialiu galvos uždangalu, vadinamuoju „tikeliu“. Tokia tradicija grindžiama religiniais tekstais, kuriuose pabrėžiama, kad plaukai simbolizuoja intymumą ir privatumą. Tas pats ir su viešu ištekėjusios žydų moters dainavimu. Moterų viešas dainavimas laikomas intymiu veiksmu, kuris gali būti netinkamas, ypač svetimų vyrų akivaizdoje.
Kol klausėmės pasakojimo apie ortodoksų žydų tradicijas, mums atnešė paragauti šilto žydiško kugelio su grietine. Neužilgo iškepė ir mūsų chala. Skanią ritualinę duoną, supintą savo pačių rankomis, ragavome su uogiene iš trintų žalių uogų. Prie chalos taip pat galėjome paragauti tradicinio žydiško patiekalo „foršmako“ – silkės kapotinio su obuoliais, kiaušiniais ir svogūnais.
Kol visa tai ragavome, dar sužinojome, kad žydai šiais metais švenčia 5786 metus nuo pasaulio sukūrimo. Ši data apskaičiuota remiantis senuoju testamentu. Naujiena mums buvo ir tai, kad žydų kalendorius turi ne 12 mėnesių, o 13 mėnesių.
Daug sužinoję apie žydų ortodoksų tradicijas ir šventes, paskanavę žydiškų patiekalų atsisveikinome su šauniosiomis edukatorėmis. Kadangi oras buvo palankus, tuo pačiu pasivaikščiojome po Krakių miestelį, aplankėme vietinę bažnyčią. Pakeliui į Vilnių dargi pasigrožėjome Kėdainiais ir jo jaukiu senamiesčiu.
Auklėtoja Renata Laurinaitienė
